Apie mus

Keliauji? Jei taip – tai gali tapti mūsų nariu.
Nekeliauji, bet svajoji tai padaryt – gali būti mūsų nariu.
Keliavai ir nori pasidalinti įspūdžiais – visada prašom pas mus!
Svetainė dar labai „šviežia“, jai tik keletas metų, tačiau klubas jau turi savo istoriją ir būrį draugų keliautojų.
 
Jus sveikina nario bilieto pelėda, kurios ištakos 1974 m., kai dr. Stanislovas Bronislovas Puntežis šią pelėdą nupiešė ant klubo vėliavos.
 
Istoriją galim kurti kartu...
 
Visų visų – buvusių ir esančių klubo narių, prašome siųsti el.paštu matk1974@gmail.com kelionių nuotraukas, aprašymus, nuorodas. Pasidalinkite prisiminimais, rašykite apie lūkesčius. Kartu planuokime naujas keliones, kurkime planus, ką norime pamatyti, paliesti. Juk tai mus sieja!
 
 
 
Klubo nariai apie klubą:
 

Tais laikais chemikų dvasia netilpo bendrabučių kambarėliuose, veržėsi kažkur aukštyn ir tolyn.

Iš mano sutiktų sektinų pavyzdžių, dvasios galiūnų, buvo: A. Jucevičius, I. Genutienė, A. Genutis, V. Šukienė, V. Panumis, kurio visuomenės struktūros samprata buvo mano samprata taip pat, dar  nuo studijų laikų. Pradėjau nuo alpinizmo, o paskui 20 maršrutų vaikščiojau su Genučiais, G. Dieniu, su kuriuo praėjau sunkiausią savo kelionių maršrutą ir aukščiausią perėją Pamyre, Agbą.

A. Jucevičius visada buvo ir išlieka  ryškiausia idealių siekimų žvaigždė, kalnų demonas, guru, juo neteko nusivilti nei mažuose nei dideliuose gyvenimo dalykuose, kalbantis akimis, žygiais, o ne žodžiais visur ir visomis aplinkybėmis.

Su I. Genutiene vaikščiojom tų laikų ketveriukes, daug įspūdžių, kelionių nuotykių, jokios išdavystės ir melo nepatirta, švarūs prisiminimai. Su Irena vaikščiojo nuostabūs žmonės, asmenybės, buvo labai įdomu bendrauti, kalbėtis prie laužų ir po kelionių. Jie išliko viso gyvenimo draugai, tikri žmonės. ,,Svarbu ne kur eini, o su kuo eini‘‘.

G. Labutis yra gražių idėjų tęsėjas ir naujų kūrėjas, mano paskutinės kelionės kalnuose liudininkas, todėl artimas.

Laiminga, kad įvairiais gyvenimo etapais teko sutikti tokius žmones, jausti jų mintis, jų teisingumą sau ir kitiems, dėkinga, kad jie priėmė mane į savo ryšius.

 

Marija

 
 
 
Kai tėvelis mus (tris vaikus - Godą, Ingą ir Saulių, po to mūsų buvo jau penki) pasiėmė į mums pirmą turistų saskrydį, kuris berods vyko Ąžuolo poilsiavietėje, kur tas buvo nebepamenu, bet tai buvo Ąžuolas - tikras didelis ir storas, buomas, kliučių ruožai ir vakaronė su alumi. Labiausiai linksma buvo iš dėdės su akiniais - Panumio, jis visada šypsodavosi ir leisdavo rinktis prizus, dar ir šiandien kažkur užsilikęs nutrintas pliušinis meškiukas, į kurį nusitaikėme po savo pirmos pergalės, o paskui dėl jo riedavomės.

 

Goda

 


Ne tai, kad draugauju, o tai mano vaikystės ir mokyklinės jaunystės dalis - vieni pirmųjų maratonų, pasiruošimas jiems ir išvykimas su visomis karinėmis viryklėmis iš kiemo, naujų metų šventimas "Vacio rūsyje", kažkokie kiti renginiai ar šiaip apsilankymas - labai šviesūs ir svarbūs prisiminimai, tiesiog asmeniniai ar šeimos mitai. O nuo kada, sunku įvardinti, bet galvoju, kad nuo kokių 75-ųjų. Man atrodo, kad net prisimenu, kaip tėtis papasakojo, kad rūsyje išmūryta siena, su atsikišusiomis plytomis - mums buvo kažkas tookio ir, žinoma, bandėme jomis lipti. Atsimenu visus apdulkėjusius vamzdžius.

Dar buvo sąskrydžiai, šeimyninės rungtys juose, tėtės ir draugų kelionių prisiminimai, pats teisėjavimas maratonuose (įsivaizduokit, kaip vaikui - dar pradinukei - buvo svarbu būti teisėja, kai pro tave praeina daug žmonių ir visi džiaugiasi prie tavęs priėję, pasako komplimentą, padėkoja už pažymėjimą, o dar ir saldainių palieka :)) .

Daug visokių dalykų, kuriuos sunku sukonkretinti, bet tai labai sava.

Ypač kol esi vaikas tokie dalykai labai įstringa, svarbūs, nors gal ir nėra konkretūs, bet pati dvasia brangi, liko giliai.

Vėliau, nuo kokių 1992 m. gerokai nutolau - mokslai, šeima ir t. t., nors sentimentai liko. Galvoju, kad paskutinis maratonas, kuriame dalyvavau buvo tas krizinis, kai Rusija "užsuko kranelius", vykęs netoli Vilniaus. O likimas vėl priartino, vėl buvau maratone ir supratau, kad tų įgūdžių, dvasios neįmanoma pamiršti, viskas išlieka labai sava. Ir malonu šiek tiek prisijungti. 

 
Su geriausiais linkėjimais visiems Dovilė
 

 

 

Su klubu esu susijusi nuo vaikystės, nes tėtis dažnai pasiimdavo su savim į įvairius renginius. Ryškiausi prisiminimai iš pėsčiųjų maratonų bei vakarų klubo patalpose - visada labai džiaugdavaus, kai tėtis klausdavo, ar nenoriu eiti su juo į "rūsį pas Vacį" - t. y., pas Vaclovą Panumį. Tėtis, Vaclovas ir Birutė Panumienė - šitie žmonės man vaikystėj pirmiausia ateidavo į galvą, kai pagalvodavau apie MA turistų klubą. Dabar pažįstamų žmonių ratas, žinoma, daug didesnis, ir išėjusieji jame kartu su gyvaisiais.

 

Živilė

 

 

„anuo metu“  buvo vasaros maratonai ir turiados.  Įvykis prie kurio prisidėjau, be kasmetinio  baidarių remonto:  klubo  kelionė baidarėmis  Ančia  iš Lenkijos į Lietuvą  per sovietmečio. Gaila, kad dalyvauti neteko, bet pasiruošimo medžiaga išsaugota.

Kęstutis

 

mano atėjimas į MATK susijęs su puikia Panumių šeima. Atėjau ir prigijau...

Geros dienos,

Laima


Į MATK atėjau paskatinta savo bendradarbių iš „Bito“, kuris buvo įkurtas prie Matematikos ir kibernetikos instituto. Vykau į kalnų pėsčiųjų žygius su vadais Artūru Jakščiu (Fanai, 1988 m.), Valdemaru Šimėnu (daug kelionių po Vidurinę Aziją, Krymą, Karpatus; ~1989-1993 m.), Joana Kalvaityte (Turkmenija, ~1988 m.). Taip pat keliavau su vadais iš Vilniaus miesto turistų klubo Zenonu Rinkevičiumi (į Vidurinę Aziją), Vytautu Jackūnu (į Fanus), Rimu Geniu (į Altajų). Kelektą metų iš eilės dalyvavau pėščiųjų maratonuose – postuose, sekretoriate, virtuvėje. 

Vida