Mūsų atmintis‎ > ‎

Kazimieras Eigminas

 
 

KAZIMIERAS EIGMINAS

(1929–1996)

 

Lietuvių kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gimė 1929 sausio 22 d. Parokiškės kaime, šalia Rokiškio. Mirė 1996 m. balandžio 22 d. Vilniuje. Palaidotas Panevėžio m. Ramygalos kapinėse.

Tėvas Aleksandras Eigminas turėjo nedidelę batų dirbtuvę. Jį pažinojusių minimas kaip labai teisingas ir darbštus žmogus. Deja, jis mirė jaunas nuo tuberkuliozės, palikdamas žmoną Oną Eigminienę su trimis mažais vaikais. Po tėvo mirties mama dirbo Rokiškyje ambulatorijos sesele. Buvo dainininkė, pasakorė. Kaziukas ją labai mylėjo.

Kazimieras augo žingeidus, kartu kuklus ir uždaras. Išsiskyrė ypatingu darbštumu, dorumu ir meile Lietuvai. 1948 metais jis baigė Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją. 1948 – 1953 metais mokėsi Vilniaus valstybiniame universitete filologijos fakultete. Studijavo klasikinę filologiją.

Vertėsi labai sunkiai. Kazimieras buvo nepraktiškas, idealistas, nemokantis, o gal ir nenorintis „daryti pinigo“.

1948 metais iš Kauno į Vilnių persikėlė Lietuvos operos ir baleto teatras. Teatrui trūko statistų. Padedami tuo pat metu Vilniaus universitete studijavusio geologo Vytauto Skuodžio, vėliau tapusio garsiu disidentu, studentai, su jais ir Kazimieras, pradėjo teatre dirbti statistais. Jam tai buvo ne tik galimybė šiek tiek užsidirbti, bet ir puiki proga pamatyti visus spektaklius. Kazys visą gyvenimą liko uolus teatrų, koncertų lankytojas.

Diplominiam darbui Kazimieras išvertė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Darbas buvo brandus, tačiau... Kazys liko tik gramatikos vertimo bendraautorius. O disertaciją, pasinaudodamas šiuo vertimu, apgynė kitas.

Baigęs studijas, Kazimieras 1953–1956 studijavo universiteto aspirantūroje. Nuo 1956 m. iki mirties dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Kazimieras mokėjo 12 ar 14 kalbų, prenumeravo ir skaitė tais laikais Lietuvą pasiekiančią spaudą įvairiomis kalbomis – vokiečių, anglų, čekų, prancūzų, italų...

Jis išvertė ir 1992 m. apgynė disertaciją apie anoniminę 1737 m. gramatiką „Universitas linguarum Litvaniae“ („Lietuvos kalbų visuma“). Už šį darbą jam buvo suteiktas filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) laipsnis.

Tyrinėjo senąsias lietuvių kalbos gramatikas. Vertė iš lotynų kalbos, paskelbė straipsnių iš lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos, onomastikos, kalbos kultūros. Kartu su kitais rašė „Lietuvių kalbos žodyno“ VIII–X (1970–1976 m.) ir XV–XX (1991–2002 m.) tomų tekstą. Žodyno kartotekai užrašė per 5 000 žodžių.

Nuolatinis kraštotyros ekspedicijų dalyvis – rinko vietovardžius, jų yra užrašęs apie 20000, kitą kalbos medžiagą. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos narys.

Tačiau kita Kazimiero gyvenimo dalis – kelionės. Sovietmečiu tai buvo ypatinga erdvė, kurioje buvo daug laisvės, savo Tėvynės istorijos, geografijos pažinimo.

Kiek kelių kelelių su juo nubrista įvairiais metų laikais ir įvairiomis kryptimis. Vidurinė Azija, Uralas, Baikalas, o ypač – Lietuva, Baltarusija, Su Vilniaus universiteto žygeivių klubu, su Mokslų akademijos turistų klubu ar tiesiog būrelyje draugų. Toje erdvėje Kazimiero indėlis į lietuviško mentaliteto išsaugojimą yra nė kiek ne mažesnis, negu jo mokslo darbai. Gal net daug didesnis. Lietuvių kalbos gryninimui, taisydamas mūsų „kalbas klaidas“, jis yra nuveikęs daugiau negu šimtai kalbos valandėlių. Didysis lietuvių kalbos grynintojas ir puoselėtojas. Jo erudicija, gilus apsiskaitymas pildė mūsų žinojimo spragas. Nedideliuose būreliuose jis pasakodavo ir apie asmenybės kulto laikotarpiu vykdytus susidorojimus su istorikais, lituanistais, nutautinimo darbą. Kalbėjo apie mums nežinomą tautos istoriją. Jis buvo vaikščiojanti enciklopedija, eruditas, intelektualas.

Neprisimenu, kad Kazys kada būtų dalyvavęs kokiose nors sąskrydžių sporto rungtyse. Bet jis buvo neatskiriama turistinio judėjimo dalis. Spalvinga asmenybė, savo vidiniu žavesiu papuošianti kiekvieną turistų klubo renginį, vakaronę. Tik jam būdingo jumoro buvo nuspalvinti jo anekdotai, įvairūs triukai.

Mėgo ir šokti, ir dainuoti. Mėgstamiausia jo daina – „Kad aš jojau, jojau par tris šimtus mylių...“

Kazimiero 60-metį šventėme turistų klube. Siurprizui sudainavome žydų vergų chorą iš Džiuzepės Verdžio operos „Nabucco“ „Va, pensiero, sull'ali dorate“ ir romansą Paulio Širvio žodžiais „Aš nevertas švelnių tavo žodžių“. Prašė kartoti dar ir dar...

 

1989 sausio 22 d. nuotraukoje Kazimiero Eigmino 60–metis

Sėdi Kazimieras Eigminas. Pirmoje eilėje iš kairės stovi – Akvilė Audzijonytė, Petras Mažeikis, Romas Mikaitis, Sigitas Kučas, Reda Jakučionytė, Gintaras Labutis, antroje eilėje – Eimutis Matulionis, Vaclovas Panumis, Edmundas Širmulis, Vidas Viktoravičius, Birutė Nartautienė, Banga Grigaliūnaitė, Danutė Tomkevičienė, Vladas Plikūnas, Danguolė Stanevičienė, Birutė Panumienė, Vytautas Dieninis.

2008 11 02.  Panevėžio Ramygalos gatvės kapinės. Čia, šalia savo mamos Onos ir sesers Genovaitės Ranonienės vyro ir uošvių, ilsisi Kazimiero Eigmino palaikai.

 

 

 

Birutė Panumienė

2011 03 28

Comments