1989 prie Visinčios

1989.06.
 
iš Eglės Kregždaitės prisiminimų:
 
Vasarą Mokslų akademijoje, MA Matematikos kibernetikos instituto eksperimentinėje gamykloje „Bitas“ darbų apmažėja, skubam pabaigti ūkiskaitines sutartis, mušamės eilėje prie personalinio kompiuterio (personalinių tuomet buvo tik keletas, prie jų buvo sudarytas griežtas grafikas, tekdavo padirbėt tik 1–2 valandas per visą darbo dieną, nespėjusieji į grafiką, dirbdavo vakarais iki išnaktų). Aušrelė Dambrauskienė sutinka mane koridoriuje ir sako – „tu Egle, turi būtinai važiuoti į sąskrydį su manim – susitinkam penktadienio vakare geležinkelio stotyje“. Nagrinėju skelbimą instituto foje. Informacija kaip nuvažiuot skamba maždaug taip: „Automobiliu važiuoti nuo Gudelių iki posūkio į miško keliuką. Juo važiuoti iki kaimo. Beturčiai važiuoja traukiniu iki Kidarų st. ir ateina pėsti pagal markiruotę“. Nežinau ar skelbime nebuvo taško tarp kaimo ir Beturčių, kad mes visaip eidami, ką sutikdavom vis klausdavom, kur čia tas kaimas Beturčiai. Aišku tokio niekas nežinojo, o Panumis skaniai iš mūsų kvatojosi, kai pareiškėm jam pretenzijas apie netikslų skelbimą.
 
Tokiam renginy buvau pirmą kartą. Aušra vėl griežtai pasakė – naktį ruoškis – eisim į naktinį orientacinį. Sutemus išėjome. Moterų komanda – Aušra, jos dukros, aš, dar kažkokia ponia vardo nebepamenu (bet ji vienintelė ir orientavosi žemėlapy) ir baltas Aušros pudelis... Neklauskit ką teko ištvert! Porą punktų radom nesunkiai, palei upę, takų sankirtoj, o kiti, kažkur kemsynuose, pelkynuose... Jau gale ėjau be sąmonės, kai kur tekdavo dar šunį nešt, kai parsiradome jau buvome beveik netilpę į kontrolinį laiką... Iš balto pudelio ryte pamatėm buvo likęs pilkas kudliukas :). Jį Panumis vis kėsinosi kepti ant laužo...
 
Kitą dieną Gintaras Labutis mane pakabino ant Visinčios senvagės su visokiais apraišais. Strigau ant šakos su lapeliu, susipyniau karabinuose ir kabau kaip kriaušė, aplink pelkutė, o iš kito kranto visi šaukia atsek karabiną, atsek! O tas karabinas gal dar smetoninis, gal surūdijęs, neatsisuka ir viskas.... ir iš krūmų išnyra puskilometrį apibėgęs senvagę Algis Strioga ir ir mane iškilmingai nukabina... tada jau šlumšiu pati į finišą per kažkokius buomus, lieptus ir krentu ant tvirtos žemės su gal 15 min laiku... kitiem užteko 2–3 minučių tam atstumui :) Užsidedu pliusiuką mintyse – sudalyvauta! Šeštadienį atvyksta mano pastiprinimas – Ingos ir Godos Čiplyčių komanda. Visiems labai juokinga, kai kažkas pasakoja, oi viena ten kabėjo, gal dar ir dabar tebekaba...
 
Sekmadienio rytą rikiuojamos šeimų varžybos. Jau maniau išliksiu gyva, bet Panumis atrado, kad prof. Kašuba turi vaikų, bet žmona negali dalyvauti, nes laukiasi, tai užrašo, kad varžybose – ta nauja žmona esu aš :)... Nepatikėsit vos neuždusau maiše, o įstrigau lįsdama per lanką... bet baidarėj rodos išsilaikiau...
 
Argi po tokių išbandymų gali atsisakyti turistinių malonumų ir Mokslų akademijos turistų klubo?
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Comments