2011.06.18–19. Sąskrydis nuostabioje Nemuno kilpoje Punios šile.
Mums be galo pasisekė, kai pavyko sutarti su Nemuno kilpų regioniniu parku, Punios girininkija ir gavome leidimą kasmetinį klubo renginį suruošti Punios šile.
Sąskrydis mąstytas permąstytas, vis tiek turėjo savo spalvų ir atspalvių. Susitikome dauguma dar Punioje ir pasivaikščiojom po istorinį Punios piliakalnį su puniečiu Petru Džervumi. Tai, ką išgirdom, nebuvo minėta mūsų mokykliniuose istorijos vadovėliuose...
Kita vieta, kurią teko palytėt – pirmosios Punios bažnyčios vieta, kurioje dabar stovi paminklas 1831 sukilimo dalyviams. Punios klebonas Juozapas Klikovičius dalyvavo 1831 m. sukilime. Nerimastinga Punelė dar vis pagraužia ir pajudina šlaitą... Petras paminėjo, kad dar aikštele prie paminklo paeidavo bent 15 metrų prieš penkiolika metų, dabar gi jau nubyrėjęs skardis, kuriame pakasinėjus rastumėm savo protėvių kaulų, mat čia pat buvę ir senosios Punios kapinės.
Dabartinė bažnyčia netikėtai irgi atvėrė duris, nes klebonas atvyko ruoštis krikštynoms.
Keletas Petro Džervaus paminėtų faktų:
Punia pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1336 m. Punios vardas tapatinamas su „Pilėnų" istorija ir su mūšiais vykusiais tuo laiku.
Punioje buvusi kunigaikščio Vytauto žiemos buveinė.
Mūsų jau šį pavasarį Bareikiškėse aplankytas poetas V.Sirokomlė Punioj lankėsi 1844 m. ir neužilgo sukūrė poemą „Margiris".
1503 m Puniai suteiktos Magdeburgo miesto teisės ir dar nieks negirdėjo, kad jos būtų atimtos. Todėl Punia yra miestas, o ne kaimas :)
Su didžiuliu Petro padovanotu žinių užtaisų važiavome į Punios šilą, kur buvom pašventinti pirmuoju lietučiu. Po atidarymo iškeliavome į ekskursiją po Ąžuolų taką, kur skiačiavom valdovų ir mūšių vardais pavadintus ąžuolus. Daugiausia diskusijų sukėlė „Mėlynieji vandenys", kur su savo turimom žiniom svarstėm, kodėl to mūšio nežinom. Vienas iš variantų buvo – gal pralaimėjo LDK?
Išmatavom 250 m. Pasakų taką, paliūdėjom, kad jis trumpas, nes turbūt nebeužteko lėšų, bet skulptūros jame tikrai žaismingos. Rūta įvardino, kad toji pasitinkanti laumė, labai panaši į mūsų pažįstamą Šapokliak ir dauguma su ja sutikom. Kiek vienišas take atrodė indiškas drambliukas...
Pasižemuogiaudami, tarsi tuneliu per šilą paplasta lėkėm į stovyklavietę, aplankėm štabo bunkerį ir jau įsismarkavus lietučiui vėl sugrįžom į Žaltės slėnį.
Naktinis orientacinis buvo sausesnis, bet tik iš viršaus. 5 ir 6 punktų „Burundukai" ir „Ežiai" jau neėmė dėl pakeliui sutiktos pelkutės. Sunkokai sekėsi „Muitinės" atstovams, nes dieną nebuvo aplankę bunkerio, kur irgi Aistė pastatė naktinį punktą. Vadinasi, bunkeris tikrai tinkamoj vietoj, ne visi jį galėjo rast, ne tik dabar, bet ir anais laikais...
Ryte kėlėmės vangiai, bet ant Nemuno stataus kranto laukė virvių trasa, kurią įveikinėjo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji... Nugalėjo draugystė, mažieji keturmečiai Ignas Šimkūnas ir Jonas Jakštys bei savo grupėse Milda ir Julija Baziliauskaitės, „dičkiai" Aistė ir Rolandas.
Gintautas Kalavinskas su kompanija iškeliavo dar pasivaikščioti po Punios šilą. Jų palapines dar palikom budėti išvykdami į Jiezną...
Po diskusijų ir Nemuno krantų žvalgytuvių atsisakėm tradicinėm tapusių vandens varžybų. Bet atkakliausieji pasiekė Jiezną ir dar aplankė bažnyčią, Pacų dvarą ir išbandė Jiezno ežero vandenį. Jieznietis Vytautas Gusas aprodė dvaro likučiuose vykstančius dvaro restauravimo darbus, papasakojo šiek tiek apie Jiezną...
Gal reik reabilituotis ir dar šią vasarą pasidaryt vandens varžybas???
Rūtos Jelenskienės ir Eglės Ragelienės nuotraukos