<...>
Vasara neturejau laiko ilgom atostogom, bet kelionem man pakako ir keliu ilguju savaitgaliu.
Nors Pirenu pusiasalis (Ispanija) skamba banaliai, bet ten suradau du idomius gal but lietuviu dar neikoptus kalnus.
Aplankiau dvi salis: Andorą ir Kataloniją ( dar Ispanija, bet kaip ir ruosiasi atsiskirti) ir įkopiau į aukščiausią Andoros kalną Coma Pedrosa 2946 m ir aukščiausią Pirenų kalną Pico d’Aneto 3404 m. Yra didele tikimybė, kad trispalvė pirmą kartą pabuvojo šiose viršūnėse.
Labai įdomus Aneto kalnas. Tikras kalnas. Neaukštas, bet norint į jį įkopti reikia turėti visą pagrindinę alpinistinę įrangą: virves, apraišus,
“kates”, ledkirtį ir .... drąsos, kas ypač “praverčia” įveikiant paskutinius 25 metrus :) http://www.youtube.com/watch?v=BED0NIrP1_o
Ne mano filmuota, bet kažkam neblogai pavyko perteikti.
Straipsnį su nuotraukomis apie šią kelionę “prikabinu”.
Butimai paziurek video. http://www.youtube.com/watch?v=BED0NIrP1_o Tai vietoje kavos puodelio :)
Taip pat prikabinu keliones straisniuka su nuotraukmis.
Savaitgalio egzotika ir keturios žymiausios Pirėnų** viršūnės
Neverta atidėlioti rytojui to, ką galima padaryti užporyt J ( andoriečių posakis)
Kai nepalankios aplinkybės trukdo nuvykti į tolimesnę kelionę ir aukštesnius kalnus, tai tas apribojimas kartais pameta įdomių minčių. Taip prieš 10 metų žemėlapyje atradau Ararto kalną. Ir mintis virto kūnu, kai…
“praėjus 4373 metams nuo didžiojo tvano, 175 metams nuo pirmojo įkopimo ir 154 metams nuo Chodzkos ekspedicijos, lietuviams, paskutiniesiems Europos pagonims, pagaliau buvo suteikta dievo malonė rugsėjo 8 dieną, 8 valandą 40 minučių ryte iškelti trispalvę vėjuotoje Ararato viršūnėje“.
Šiai metais norėjosi pažymėti tą jubiliejų. Tačiau reikia savaitės, kad nuvykęs į Rytų Turkiją galėtum tiketis įkopti į Araratą.....Deja, turejau tik savaitgalius ir viena „ilgajį‘ Žolinių savaitgalį. Norėjosi arčiau, Europoje surasti „egzotišką“ kalnų šalį ir Ararto vertą kalną. Pirmiausia žemėlapyje suradau savo „ svajonės “ šalį, miniatiūrinę valstybę neretai vadinama vienu iš ramiausių Europos kampelių. Senos iš akmens ir medžio suręstos trobelės, siauros gatvės, čiurlenančios kalnų upės, gražūs peizažai. Šalį, kurią galima pervažiuoti per gerą pusvalandį. Žemėlapyje tai mažas kalnuose pasiklydęs taškelis su aukščiausiai Europoje esančia sostine (1055 m). Mažiau žinantiems geografija šalies pavadinimas labiau asocijuojasi su „juodojo kontinento“ valstybe, nei su Europos. ...., tai Andora – Pirėnų kalnų širdis. Kalnų, kurių vardą kadaise pagarsino legendnis karvedys Hanibalas. Perėjęs šiuos kalnus su drambliais mėgindamas nugalėti Romos Imperiją. Šiais laikais, Andoros kalnai daugiau žinomi kalnų slidinejimo entuzijastų. Legenda sako, kas pirmasis slidininkas Androroje, buvo laiškanešys - 1924 metais nuvykęs į Prancūziją jis nusipirko medines slides, kad kalnuotoje vietovėje būtų lengviau pristatyti paštą. Kad ten trasos ir infrastruktūra be priekaištų, liudija ir faktas, kad ši vos 3 Vilniaus miesto ploto šalis buvo pateikusi paraišką rengti 2010 metų žiemos olimpines žaidynes. Iš baskų kalbos šalies pavadinimas reiškia “dykvietė” (andurria). Ir tai yra savotiška tiesa – pramonės čia nėra, išskyrus nedideliais kiekiai gaminamas garsusis Andoros tabakas. Visur galima matyti jų laukelius, nes dideliems laukams tarp labai siaurų Andoros slėnių nėra vietos. Šalis išsilaiko iš pajamų, gaunamų iš turizmo. Nors Andoroje beveik nėra itin garsių lankytinų istorinių ar kultūros vietų, tačiau viską kompensuoja nuostabūs kalnų ir pakalnių peizažai, romėnų statyti tiltai, jungiantys kalnus, juos vagojantys upeliukai ir kriokliai, viduramžių bažnytėlės ir varpinės, arabų tvirtovių ir senųjų pilių griuvėsiai. Šalis yra savotiškas muziejus po atviru dangumi, o siauros, jaukios gatvelės, apstatytos akmeniniais ir mediniais namais,atrodo kaip iš pasakos.
Ir ne tik šiuo aspektu Andora – it pasaka. Ji - apsipirkimo sostinė. Būdama ne ES šalis ji taiko labai mažus mokesčius įvairioms prekėms. Net kuras čia pigiausias visoje Vakaru Europoje ( pvz.:dizelis 3.93 LT ).
Kažkokiu stebuklingu būdu tarp didžiųjų valstybių Ispanijos ir Prancūzijos įsiterpusi nykštukinė valstybė Andora sugebėjo būti daugiau mažiau nepriklausoma nuo XIII amžiaus. Nei pirmas, nei antras pasauliniai karai jos nepalietė. Andoros įkūrėju laikomas frankų karalius Karolis Didysis (8 a.) Pasakojama, kad net 5 tūkst. andoriečių padėjo jo armijai kautynėse su arabais. Atsidėkodamas karalius paskelbė, kad andoriečiai - nepriklausoma tauta, nors ir su jo globa.
Andora šiek tiek panaši į Vilnių. Kaip mūsų miestą Neries upė Andorą pusiau dalija Valyra. Tačiau ne tik šis panašumas. Kai Lietuvoje švenčiamos Joninės, Andora - liepos 24-ąją mini šv. Jono –Andoros globėjo dieną.
Yra ir dar viena paslaptinga sąsaja su Lietuva – dėl savo dabartinio klestėjimo šis kraštas iš dalies dėkingas Vilniuje gimusiam Borisui Skosyrevui (Skossyreff). Jis buvo net išrinktas Andoros karaliumi. Pasiūlė atšaukti mokesčius, skatinti užsienio investicijas. Būtent jam valdant ši Pirėnų kalnuose įsiterpusi kunigaikštystė sėkmingai pasuko kitų nykštukinių europietiškų valstybių - Liuksemburgo, Lichtenšteino, San Marino - keliu, virsdama klestinčiu civilizuoto pasaulio kampeliu http://lzinios.lt/lzinios/print.php?idas=148813
Jeigu mūsų žemietį domino aukščiausias šalies postas, tai mane domino aukščiausias šios šalies kalnas- Coma Pedrosa 2946 m. Gražus kalnas Andoros-Ispanijos pasienyje, nuo kurio matyti ir Prancūzijos kalnai. Vaizdas į kalną atsiverią nuo Arinsal miestelio iš kurio ir prasideda gražus trekingas link jo viršūnės ( foto 2). Kopimas nėra sudėtingas, bet klaida galvoti, kad galima įlipti bet kada. Net pavasario pabaigoje čia gali būti daug sniego ir didelis lavinų pavojus. Gegužę,žvilgsnį džiugina kvapnūs žydinčių narcizų laukai ( foto 19), bet mums pavyko pasiekti tik kiek daugiau nei 2 km aukštį, nes sniego buvo iki kelių ir vis dar snigo. Reikėjo prašokti kelis lavinų liežuvius, o aukščiau be “kačių”, sniebridžių ar slidžių nebuvo ką veikti. Vasarą kas kita. Narcizus keičia mėlynieji irisai, o trekingas yra malomus, nors 8 valandas vis tiek kalne reikia “atidirbti” J
Dienos kelionės programa įvairi ir įdomi ir tuo pačiu labai paprasta J:
Ankstyva rytinė kava lėktuve Vilniaus-Barselona. Pusryčiai ir priešpiečiams galima skirti 3 valandas išsinuomotame automobilyje riedančiame link Andorra La Vella ( senoji Andora). Trumpi sustojimai mokant už kelius. Lengvi pietūs Arinsal prieš kopimą. Aštuonios valandos “darbo” kalne atsigeriant vandens iš krištolinių kalnų upelių. Vėlyvai vakarienei andorietiška virtuvė, kurioje man labiausiai patiko vietinis ožkų sūris ( sako jų yra 200 rūšių) su kaimyninių šalių vynu.
Tostas už trispalvę aukščiausiame Andoros kalne ir už sėkmę. Jos mums dar prireiks, nes po dienos laukia tikras kalnas, aukščiausia Pirėnų viršūnė - Pico d’Aneto 3404 m.
*Pirėnai (pranc. Pyrénées; isp. Pirineos) – kalnų sistema Ispanijoje, Prancūzijoje ir Andoroje, skirianti Pirėnų pusiasalį nuo Vidurio Europos. Pirėnų kalnai tęsiasi 450 km tarp Biskajos įlankos ir Viduržemio jūros. Didžiausias kalnų sistemos plotis – 110 km, didžiausias aukštis – 3404 m (Aneto kalnas).
Pirėnų pusiasalis, Iberijos pusiasalis (isp. La Península Ibérica, port. Península Ibérica) – pusiasalis Europos pietvakariuose, prie Biskajos įlankos, Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros.Pusiasalio plotas – 582 000 km². Nuo Afrikos jį skiria Gibraltaro sąsiauris. Pirėnų (Iberijos) pusiasalyje yra šios valstybės: Andora, Ispanija, Portugalija ir Didžiosios Britanijos kolonija – Gibraltaras. Pusiasalis kalnuotas: Pirėnai, Kantabrijos kalnai, Katalonijos kalnai, Andalūzijos kalnai, yra plokščiakalnių – Meseta. Aukščiausias taškas – 3478 m ( Mulaseno kalnas Andalūzijos kalnuose).
Aneto kalnas arba 25 metrai „akmeninio kardo“ ašmenimis
Kai kurios pagundos tokios baisios, kad tik drąsuoliai joms atsiduoda. (Oskaras Vaildas)
Šiandien paliekame kompaktiškają Andorą, bet iki pietų dar pasivažinėjame siaurais jos slėniais ir apžiūrime kelias vietas, kurių nepavyko pasiekti pavasarį dėl apledėjusių ir dėl to uždarytų kelių. Norėjosi surasti 13 metrų skersmens Denniso Oppenheimo skulptūros “Audra puodelyje” ("Tempestad en una taza de té") ( foto). Ji sumontuota 1991m., bet kai kurios puodelio “ metalinio porceliano” siūlės gerokai parūdiję ir vargu ar jame esanti arbata neišbėks po 10 metų J Turėjome galimybę pasivažinėti “dakaro” kelionėms pritaikytu sunkvežimiu ( foto 13, 14). Siaurais Andoros keliais ir tai iššūkis, ypač posūkiai. Grąžiname šį kelių monstra ir vėl persėde į kompakišką išsinuomotą “hiundai” kertame Andoros – Ispanijos sieną. Iki Benasque kalnų miestelio, kur stiebiasi aukščiausi Pirėnų kalnai, 200 kilometrų. Navigacija rodo, kad kelyje užtruksime apie 3 valandas. Mes važiavome net penkias. Visiems rekomenduočiau pravažiuoti 260-ju keliu. Labai vaizdingas kelias traversuojantis Pirėnų šlaitais. Kartais net suabejodavome ar mes vis dar kelyje turinčiame bent kokį numerį, toks siauras jis būdavo. Benasque miestelis įsikūręs labai vaizdingame erdviame slėnyje. Upė, kriokliai, kalnų viršūnės, parasparniai danguje. Pilnas veiksmo kalnų kurortas. Daugybė žmonių su kuprinėmis. Apsistojome kalnų mokykai priklausančiame viešbutėlyje. Anglų kalba ispanams ir katalonam nėra ta, kurią jie gerai žinotų, bet kadangi viskas čia orentuota į keliones išsiaiškiname, kad pusryčiai 4 valandą ryto čia įprastas dalykas. Mums reikia iškeliauti bent 5 valandą ryto, kad turėtume pakankamai laiko dienos šviesoje įkopti ir nusileisti nuo aukščiausios viršūnės Pirėnų kalnuose - Pico d’Aneto 3404 m. Anetas, nors ir nėra labai aukštas kalnas yra gerai žinomas alpinistiniame pasaulyje. Norint į jį įkopti reikia turėti visą pagrindinę alpinistinę įrangą: virves, apraišus, “kates”, ledkirti ir .... drąsos, kas ypač “praverčia” įveikiant paskutinius 25 metrus http://www.youtube.com/watch?v=BED0NIrP1_o
Anetas (isp. Pico Aneto, pranc. Pic de Néthou ) – aukščiausia Pirėnų kalnų viršūnė. Iškilusi šiaurės Ispanijoje, Aragone, Maladetos masyve. Aukštis 3404 m. Kalną dengia didžiausias ledynas Ispanijoje (84 ha). Į Anetą 1842 m. liepos 20 d. pirmasis įkopė rusas (napoleono karo karininkas) Platonas Čikačiovas, lydimas vietinių gidų Pierre Sanio de Luz, Luchonnais Bernard Arrazau, Pierre Redonnet ir botaniko Albert de Franqueville ir jo gido Jean Sors.
Kopsime penkiese, aš su pusbroliu ir trys katalonai. Jie priėmė mus į savo kompaniją nes buvo dideli krepšinio fanai ir todėl gerai žinojo Lietuvą. Krepšinis mus sujungė, nors mano pastebėjimu katalonai nėra labai linkę į dideles draugystes ir pirmo žvilgsnio. Jie stebėjosi, kaip žmonės iš lygumų krašto mėgsta lipti į kalnus. Pirmą valandą takas buvo lengvas ir ėjo beveik lyguma. Dar tamsoje priėjome prieglaudą, kurioje nakvoja daugelis norinčių kitą dieną kopti į Anetą. Čia prasideda stambių akmenų šlaitas, kuriuo 900 metrų aukštyn pakankamai stačiai reikia ropštis apie 3 valandas. Tai šen tai ten tarp riedulių blyksėjo prožektorių ugnelės. Kartai mus aplenkdavo jauni, sportiško sudėjimo kopėjai... Ko gero į savo kuprines mes įsidėjome per daug maisto ir vandens atsargų ? ... Artėjant prie perėjos, kai kurie akmenys buvo ganėtinai slidūs. Buvo griedras oras, bet neigiama temperatūra kai kurias uolienas aptraukė plonu leduku. Pradžioje buvo sunku atskirti kur stotis saugu, o kur ne, bet greitai susivokėme, kad tamsūs akmenys pavojingi. Nuo perėjos Portillión Inferior atsiveria stulbinantis vaizdas į didžiausia Pirėnuose Corona ledyną ir jo tolumoje Aneto viršūnę ( foto). Ledynas žemai apačioje ir reikia leistis nuo beveik vertikalios sienos. Bet yra plyšių, kuriais kai nėra slidu galima ir be virvės pasiekti ledyną. Dabar trumpa pertraukėlė prieš “ledinį” etapą. Dedamės apraišus, užsidedame “kates” ir susirišame virve. Vasarą, ledyną rekomenduotina praeiti kuo ankščiau ryte kol jo paviršius kietas. Po to jis nuo saulės šilumos patyžta ir ant to “muilo”katės blogai laiko. Ledynas vietomis status ir praslystantys žingsniai vargina, o jeigu kartais paslystum, tai nesusirišus būtų sunku tikėtis laimingos pabaigos. Perėjus ledyną ir kažkiek palipus į viršų uolomis matyti kryžius kalno viršūnėje. Atrodo, kad dar truputi ir tikslas pasiektas. Bet čia laukia staigmena dėl kurios šis kalnas yra legenda alpinistiniame pasaulyje. Pirmojoje ekspedicijoje dalyvaves botanikas Albert de Franqueville matomai buvo apsiskaitęs žmogus ir turėjo gerą fantaziją. Jis šią vietą pavadino El Paso de Mahoma ( Mahomedo perėjimu).Tai iš Korano. Norint patekti į Rojų reikia pereiti briauna aštria kaip kardo ašmenys. Ir dabar, praėjus 170 metų po pirmojo įkopimo niekas nepasikeitė. Tie kas nori patekti į ”rojų” viršūnėje turi praeiti 25 metrus “akmeninio kardo” briauna ir vėl ją sugrižti. Nenusakomas jausmas, kai prieš save matai iki metro pločio labai sukapotą “akmeninį kardą” labiau primenantį akmeninę gaidžio skiauterę , o iš abiejų pusių žemyn krenta 200 m aukščio skardžiai. Rekomenduojama pažiūrėti N 18 J http://www.youtube.com/watch?v=BED0NIrP1_o Ne visi ryžtasi tęsti, kai slidu ir vėjas, bet kurie ryžtasi dauguma pereina. Tačiau žinoma ir tragiškų atvejų. Mums likimas skyrė gerą orą ir mes ryžomės… “… praėjus 1362 metams nuo Korano parašymo, 197 metams nuo Friedricho Parroto ekspedicijos atrandant viršūnę, 172 metams nuo pirmojo įkopimo, lietuviams pagaliau buvo suteikta dievo malonė rugpjūčio 16 dieną, 11 valandą 30 minučių ryte pereiti „El Paso de Mahoma“ ir iškelti trispalvę akščiausioje Pirėnų viršūnėje, Aneto“.
Drąsa yra ne baimės neturėjimas, o pasiryžimas jos nepaisyti ir peržengti ribas (R.Sharma)
Vytautas Bukauskas
Nuotraukas prisegame atskirai, nes su straipsniu perkelti nepavyko :) Nuotraukų pavadinimus pabandysim prisegti vėliau...
Coma Pedrosa 2946 m - aukščiausias kalnas Andoroje (foto 1)
Vaizdas į Coma Pedrosa kalną atsiverią nuo Arinsal miestelio, iš kurio ir prasideda gražus trekingas link viršūnės ( foto 2).
( foto 3, 4) Maršrutas nėra sudėtingas, bet klaida galvoti, kad galima įlipti bet kada.
(( foto 5, 6) Net pavasario pabaigoje čia gali būti daug sniego ir lavinų pavojus.
( foto 7, 8) kalnų ežeras ir ėjimas kalnagūbriu per “falš” viršūnes.
rugpjūčio 14 d. trispalvė ir LŽS kelionių klubo vėliavos pirmą kartą aukščiausioje Andoros viršūnėje (foto 9,10 )
AAnAAA vaizdas nuo viršūnės į Andoros, Ispanijos ir Prancūzijos kalnus ( foto 11, 12)
Denniso Oppenheimo skulptūra "Tempestad en una taza de té" -“Audra puodelyje” ( foto 13, 14). (
( foto 15, 16) “kalnų žiedas“
( foto 17, 18) mūsų Andoros „dakaras“ ir jo keliai
narcizai Pirėnų šlaituose ( foto 19)